pletkai & more

Autorės: Mėja, Vyka K., Greta P.

Jis nepasitikėjo niekuo, ir niekas nepasitikėjo juo: tai buvo harminingiausias dalykas pasaulyje. Net jo motina netikėjo jo pažadais. Gal todėl, kad ji niekada netesėdavo net sau duotų pažadų. Ji žadėjo susirasti darbą, nebegerti, sugrįžti. Nuo tada jis davė sau pažadą netikėti pažadais. Tai buvo vienintelis pažadas, kurį ištesėjo.

Išaušo trečiadienio rytas, jis buvo kaip niekad lietingas. Pusryčiams buvo baklažanai, ir vien tai nieko gero nežadėjo. Mane jie vemt vertė, bet šaldytuve buvo tik jie ir pernykštė pasikorus pelė. Suvalgęs baklažaną nuėjau į tualetą, ne veltui mane vertė vemti, kaip jūs manot, aš apsivėmiau. Sėdėjau apsikabinęs unitazą, kai į tualetą įžengė mano susivėlus sugyventinė. „Baklažanai! Vien baklažanai!“ – rėkė ji ir susmuko prie klozeto. Pradėjau ant jos rėkti: „Velnio nešta ir pamesta valkata, tik aš dirbu, susirask darbą ir bus daugiau nei baklažanai!“,- vėl smukau prie unitazo. Sugyventinė atsistojo, nuėjo prie lovos, nusiėmė kojos protezą ir vėl atsigulė. „Dirbti, – murmėjo ji. – Ne aš visus pinigus išleidžiu atvirukam su kiaulėm.“ Tada ji įsikniaubė į pagalvę ir pradėjo verkti balsu, „Gyvenimo nėra, aš tuo tikra!“,  – šnirpštė ji. Nusikeikiau. Atsistojau ir nuėjau į balkoną pasigrožėti atviručių kolekcija, „Ak, bent jūs mane džiuginat“, pasakiau. Supratau, kad vėluoju į darbą, pažiūrėjau į laikrodį: „9:30, ****, uždirbu 400 Lt per mėnesį“, kartą mane pavadino ekspertu šlavėju. „Nors su kačiukais atvirutes pirktum, o dabar – paršai!“, pasakė boba, o aš apsivilkau mirkinę liemenę ir išėjau į darbą. Gatvėje bastėsi kelios valkataujančios katės ir keli alkani šunys, numečiau jiems savo pietus ir patraukiau tolyn. Greitai priėjau darbo vietą, ji buvo netoli, greitai mane apspito draugai šlavėjai, „O Čarlis ekspertas“, – aš nusišypsojau, bet viduje kentėjau. Griebiau grėblį ir nugrėblinau į gatvę. Lapų buvo ligi kelių, įnėriau kaip į jūrą, bet baisu nebuvo – aš juk ne tiek dar matęs! Greitai nugrėblinau: “Oj, koks aš kietas, Čarlis, dėl kurio galima pavirsti gėjumi”, – mintyse savimi didžiavausi. Pro šalį einantis mafiozas į kišenę įkišo šaibų. “Prašluok taką”, paprašė jis ir nuėjo, taip ir padariau, nes aprūdijęs peilis jo kišenėj nieko gero nežadėjo nei man, nei mano šluotkočiui. Oj, koks aš greitas buvau, per 10 s nušlaviau taką ir laimingas nugrėblinau į kitą gatvės pusę. “Paskolink grėblį”, – paprašė mafiozas, prisidegė cigarą ir atsiduso. Pradėjo pasakot jis man apie lagerį ir Hitlerį, įdėmiai klausiau jo šnekų ir baigėsi darbo laikas, nuskubėjau takeliu namo. Tačiau grįžtant dar sutikau savo draugus šlavėjus, visi nuoširdžiai šypsojosi, išskyrus vieną, tai buvo Čakas, vienas iš tokių žmonių, kurie gali tik išgąsdinti. Jis į mane žiūrėjo kaip į tortą, bet, kiek žinau, jis nebuvo gėjus. Na, bet šiom dienom nestebina tokie dalykai, bet va, kai jis man įteikė atvirutę su kiauliuku, tai ne juokais išsigandau! Aš žinojau, kad jis mane sekė, tai jutau širdimi, o mano širdis niekad nemeluoja. Čakas nusišypsojo ir vožė man atviruku. Pravirkau, nes jis užgavo mano jausmus, jei tai būtų matęs mano tėvukas, tai būtų batraiščiu pasismaugęs. Aš jam trenkiau, aš žinojau, kad šis smūgis gali dar labiau jį sunervinti ir tai buvo tiesa. Nuvirtau neišlaikęs pusiausvyros ir miręs patekau į dangų, bet tai jau kita istorija.

Tai va. :)